Assassin’s Creed Shadows apžvalga (PS5)

„Assassin’s Creed“ žaidimas, vykstantis Japonijoje. Ilgus metus tai buvo daugelio svajonė, bet kai 2020-aisiais pasirodė „Ghost of Tsushima“, atrodė, kad tas noras kažkur išgaravo. „Sony“ ir „Sucker Punch“ aplenkė „Ubisoft“, tad „Assassin’s Creed Shadows“ savotiškai jaučiasi pavėlavęs į savo paties šventę.

Nors ir norėtume to išvengti, palyginimai su „Ghost of Tsushima“ (o gal net „Rise of the Ronin“) neišvengiami. Akivaizdu, kad „Shadows“ semiasi įkvėpimo iš Jin Sakai nuotykių – tai daug labiau susimąstyti skatinantis „Assassin’s Creed“ žaidimas, kuris mielai leidžia pasimėgauti ramesnėmis atvirojo pasaulio tyrinėjimo akimirkomis. Kaip ir „Ghost“, jis pabrėžia meditatyviąją Japonijos aplinkos pusę.

Vis dėlto nesuklyskite – tai vis dar tipiškas „Assassin’s Creed“ atvirojo pasaulio RPG žaidimas, pilnas žemėlapio žymeklių ir, atrodo, nesibaigiančių istorijos užduočių, šalutinių misijų, samdomų žudymų, rinktinių daiktų ir šieno kupetų, kurios gelbsti krentant.

assassin’s creed shadows 3

assassin’s creed shadows 2

Tačiau „Shadows“ turi ir išskirtinių bruožų, palyginti su ankstesniais serijos žaidimais. Visų pirma, istorijos pasakojimas gerokai pranoksta „Assassin’s Creed Valhalla“. Pagrindinės istorijos scenų kinematografiškumas – net ir paprastų dialogų akimirkos – yra pastebimai geresnis, o tai padeda pakelti bendrą siužetą ir veikėjų paveikslus į aukštesnį lygį.

Visgi perspėjimas: angliškas įgarsinimas nėra geras. Kai kurie veikėjai, pavyzdžiui, pagrindiniai herojai Naoe ir Yasuke, skamba neblogai, bet antraplaniai personažai ar misijas duodantys NPC dažnai kalba mediniu, nenatūraliu tonu. Tai šiek tiek gaila, bet, kaip ir daugelyje samurajų filmų, „Shadows“ geriausiai atsiskleidžia su japonišku įgarsinimu ir subtitrais.

Kaip jau užsiminta, „Shadows“ eina „Assassin’s Creed Syndicate“ pėdomis, pasirinkdamas du pagrindinius veikėjus, kurie dalijasi dėmesiu visos žaidimo eigos metu. Viskas prasideda nuo Yasuke – afrikiečio, kurį į Japoniją atgabeno portugalų misionieriai, o vėliau jį į savo tarnybą priėmė galingas karo vadas Oda Nobunaga.

Yasuke yra pirmasis „Assassin’s Creed“ protagonistas, paremtas realia istorine asmenybe. Istorinių duomenų apie jį labai nedaug, todėl Yasuke visuomet buvo intriguojantis personažas fikcijoje. Per metus jis įkvėpė įvairius kūrinius – nuo manga ir anime klasikų, tokių kaip „Afro Samurai“, iki tiesioginio vaizdavimo žaidimuose, pavyzdžiui, „Samurai Warriors 5“.

„Shadows“ žaidime „Ubisoft“ Yasuke pateikia kaip tam tikrą atpirkimo herojų. Padėjęs Nobunagai sutriuškinti priešus kaip ištikimas samurajus, Yasuke susiduria su jauna moterimi – antrąja protagoniste Naoe – ir priverstas iš naujo apsvarstyti savo vietą šioje visiškai svetimoje šalyje, kur jis visada bus laikomas pašalaičiu.

Tuo tarpu Naoe veda keršto troškimas. Tipišku „Assassin’s Creed“ stiliumi ji siekia teisingumo prieš tuos, kurie trypia nekaltuosius – o XVI a. feodalinėje Japonijoje tai reiškia slaptą karą prieš krašto valdovus. Laimei, ji kilusi iš shinobi klano – šnipų ir žudikų – tad turi natūralų polinkį į aštrius ginklus.

Žaidimui įsibėgėjant, Naoe ir Yasuke užmezga stebėtinai puikią chemiją. Yasuke refleksyvus, bet optimistiškas charakteris puikiai dera su Naoe vidiniu pykčiu – net norėjosi daugiau scenų tik tarp šių dviejų.

Kartu jie suburia teisingumo ieškotojų būrį, skirtą susekti galingo kulto lyderius. Natūralu, kad ši medžioklė nuveda per milžinišką žemėlapį, apimantį didelę Japonijos dalį, suskirstytą į regionus, kiekvieną turintį savo siužetą.

Struktūra labai primena „Assassin’s Creed Valhalla“ – netgi turite centrinę bazę, kurią galite tobulinti ir pritaikyti naudodami lauke rastus resursus. Pats žemėlapis yra stulbinamai graži Japonijos rekonstrukcija; jis ne toks platus kaip „Valhalla“ Anglija ar „Odyssey“ Graikija, bet tankus ir puikiai įgyvendintas.

assassin’s creed shadows 1

assassin’s creed shadows

Įdomu tai, kad atvirojo pasaulio dizainas čia labiau… suplanuotas nei ankstesniuose žaidimuose. Didelė Japonijos dalis yra kalnuota, todėl „Shadows“ sudarytas iš kelių ir takų, vedančių į didesnes vietoves – miestus, pilis ar kaimus.

Dėl to tyrinėjimas iš pradžių gali reikalauti šiek tiek pripratimo. Nors vis dar yra daug galimybių nuklysti kur panorėjus, bandant tiesiai šauti link tikslo dažnai atsitrenksite į stačias uolas ar neįveikiamus miškus. Šiuo požiūriu žemėlapis primena „Skyrim“, kur tolimos vietos tarnauja kaip orientyrai, o keliai tikslingai nukreipia jus link jų vaizdingais maršrutais.

„Shadows“ Japonija nėra tokia stilizuota ar iškart krintanti į akis kaip „Ghost“ melancholiškoji Tsushima sala, bet ji išsiskiria nauju atvirojo pasaulio standartu – dinaminiu metų laikų ciklu.

Žaidimas keičia keturis sezonus jums žaidžiant, kiekvienas trunka kelias žaidimo dienas. Žinoma, tai nėra realistiška, bet besikeičiantis oras ir aplinkos detalės daro pasaulį gyvybingą, sukurdamos įspūdį, kad jūsų kelionės trunka mėnesius ar metus.

Vietovės gali visiškai pakeisti atmosferą priklausomai nuo klimato. Pavyzdžiui, sostinė Kiotas pavasarį su žydinčiais sakurais atrodo džiugiai, bet žiemą, apsnigtos gatvės ir pilys tampa grėsmingos.

Vis dėlto šiek tiek apmaudu, kad metų laikai beveik neturi įtakos žaidimui. Tamsesnės naktys palengvina slapstymąsi, o stiprus lietus ar pūgos, atrodo, riboja priešų matomumą, bet tai ne visada susiję su sezonu.

Nepaisant to, sistema prideda papildomą įtraukimo sluoksnį ir daro vietovių lankymą iš naujo įdomesnį.

O lankyti jas teks. Žaidimo šerdis – milžiniška Užduočių Lenta, kurioje kaupiama informacija apie taikinius visame žemėlapyje. Progresuojant pagrindinėje istorijoje ir atrandant naujus regionus, lenta tik plečiasi.

Problema ta, kad kai kurie taikiniai iš pradžių bus per stiprūs. Kaip ir „Assassin’s Creed Origins“, „Odyssey“ ar „Valhalla“, priešai ir jų regionai turi lygius, rodančius jų stiprumą. Jei jūsų lygis neatitinka, šansų išgyventi beveik nėra.

Suprantame, kad šie apribojimai skirti tam, kad didžiulis pasaulis neerzintų, bet suplanavus sunaikinti kelis taikinius ir tada sužinojus, kad jų vadas neįveikiamas dėl per žemo lygio, smagumas greitai išgaruoja.

Visgi yra pasitenkinimas grįžus prie kartą neįveikiamo priešo ir galiausiai jį sudorojus. Pamažu valyti Užduočių Lentą yra naudinga, nors vėliau ji tampa gerokai perkrauta.

Tai mus atveda prie kovos sistemos, kuri atrodo kaip „Valhalla“ pariravimu paremtos formulės evoliucija.

Iš pradžių kovos labai reaktyvios – stebite priešo veiksmus ir reaguojate: vengiate raudonų neblokuojamų atakų arba atremiate visas kitas. Laiku atlikus bet kurį veiksmą, gaunate progą smogti atgal. Tai gana paprasta schema, bet gilumo jai suteikia įvairūs priešų tipai ir jų atakos modeliai, kuriuos reikia perprasti.

Tačiau tobulinant įgūdžių medžius ir atrakinant pažangius gebėjimus, abu herojai gali tapti daug agresyvesni, o kovos dažnai baigiasi greitai ir mirtinai. Viskas atrodo sklandžiai ir stipriai – žiaurios baigiamosios animacijos ir dinamiški kraujo purslai užpildo areną. Tai tikrai smagu.

Bet kai žaidimas trunka daugiau nei 80 valandų? Tada kova gali prarasti savo žavesį. Ateina momentas, kai priešų atakos modeliai žinomi mintinai, ir viskas tampa rutina. Mechaninio gilumo neužtenka visai kampanijai išlaikyti.

Laimei, kova nėra vienintelis „Shadows“ veiksmo akcentas – žaidimas siūlo geriausią slapstymosi pagrįstą žaidimą tarp modernių serijos dalių, įskaitant „Assassin’s Creed Mirage“.

Jei Yasuke yra tikras žvėris artimoje – ir tolimojoje – kovoje, pasižymintis kaulus laužančiais smūgiais ir galingais ginklais, tai Naoe yra slapstymosi karalienė. Jos greitas judėjimas, parkūro greitis, shinobi įrankiai ir paslėptas peilis daro ją idealiu pasirinkimu, kai norite likti nepastebėtas.

Aiškumo dėlei: Yasuke gali slapstytis, o Naoe gali kautis (su tinkamais gebėjimais ji tampa mirtina), bet jie turėtų laikytis to, ką moka geriausiai. Už priešų teritorijos ribų galite bet kada tarp jų persijungti ir leisti su jais tiek laiko, kiek norite atvirame pasaulyje.

assassin’s creed shadows 5

Žaidimo stilių kontrastas veikia puikiai. Per visą žaidimą dažniau nei tikėjomės keitėme veikėjus. Jei ilgai atsargiai naršėme pilį su Naoe, persijungimas prie Yasuke ir greitas kraujo praliejimas buvo puikus būdas atsikratyti žaidimo nuovargio.

Galiausiai, „Shadows“ techninis veikimas gana įspūdingas. Manome, kad 60 kadrų per sekundę režimas yra geriausias pasirinkimas tiek PS5, tiek PS5 Pro – nors kartais pasitaiko nedidelių kadrų kritimų, akivaizdu, kad žaidimas gerai optimizuotas ir beveik neturi klaidų, kas džiugina po gana nestabilios „Valhalla“ pradžios.

Ir dar būtina paminėti žaidimo garso takelį. „Shadows“ muzika pranoksta lūkesčius, pasižymėdama stebėtinai plačiu stilių spektru. Čia rasite aiškiai japoniškus garsovaizdžius, elektronika praturtintas kovų temas, tikras japoniškas pankroko dainas ir net afrikietiškų vokalų melodijas, kurios susipina su tradiciniais šio laikotarpio instrumentais.

Išvada

Nors „Assassin’s Creed Shadows“ vargu ar sužavės tuos, kuriems buvo sunku pereiti „Odyssey“ ar „Valhalla“, tai vis tiek vienas stipriausių serijos žaidimų – ir turbūt geriausias iš atvirojo pasaulio RPG grupės. Istorijos pasakojimas dažniausiai puikus, pagrindiniai veikėjai labai patrauklūs, o atvirasis Japonijos pasaulis – tikras grožis.