Dragon Age: The Veilguard apžvalga (PS5)

„Dragon Age: The Veilguard“ yra tas projektas – sugrįžimas į fantazijų kupiną Thedas pasaulį ir nauja istorija, paremta trijų ankstesnių žaidimų gilia lore. Ne paslaptis, kad „The Veilguard“, anksčiau žinomas kaip „Dreadwolf“, keliavo per audringą kūrimo ciklą, kupiną permainų ir iššūkių. Nors tikslaus skirtingų projekto versijų skaičiaus nežinome, galutinis rezultatas, kurį išbandėme šiai apžvalgai, greičiausiai yra geriausias „Dragon Age“ žaidimas nuo „Origins“. „BioWare“ sugrįžo – bent jau iš dalies.

dragon age the veilguard (ps5)

dragon age the veilguard (ps5)

Tačiau sakome „greičiausiai“, nes tai naujas „Dragon Age“ – pilnas veiksmo kovų, spalvotų grobių ir supaprastintų dialogų ratų. Lyginti jį su „Origins“ ar analizuoti visą serijos evoliuciją geriau palikti ilgiems YouTube video esė. Svarbiausia žinoti, kad „The Veilguard“ labiausiai nutolo nuo savo CRPG šaknų. Tai suprantama, turint omenyje, kaip pasikeitė pati „BioWare“ nuo 2009-ųjų. Vis dėlto, kai egzistuoja „Baldur’s Gate 3“ – šiuolaikinis pasirinkimų kupino RPG etalonas – „The Veilguard“ atrodo pavėlavęs į vakarėlį ir negali konkuruoti grynai vaidmenų žaidimo lygiu.

Jūs esate Rook – visiškai pritaikomas ir kiek netikėtas herojus, gavęs nelengvą užduotį – susidoroti su dviem senovės elfų dievais, išsivadavusiais iš eterinio kalėjimo. Po ilgo, bet įspūdingai detalaus veikėjo kūrimo proceso, kuriame galite suformuoti savo svajonių protagonistą, esate įmestas į įvykių sūkurį. Grįžtantis veikėjas Varric, jau pažįstamas iš ankstesnių dalių, veda kovą prieš savo seną draugą Solą.

Jei žaidėte „Inquisition“ ir ypač jo „Trespasser“ papildymą, suprasite kontekstą. „The Veilguard“ yra tiesioginis siužeto tęsinys, vykstantis praėjus keliems metams po ankstesnių įvykių. Nors žaidimas stipriai remiasi „Dragon Age“ narrativa, jis artėja prie savarankiško kūrinio ribos su daugiausia naujais veikėjais ir lokacijomis. Nauji žaidėjai neturėtų pernelyg pasimesti.

Žaidimas prasideda stipriai – dramatiškos ir greito tempo istorijos misijos nustato toną, primindamos geriausius „BioWare“ laikus. Kai nuotykis išsiplečia, o Rook paverčia paslaptingą Švyturio struktūrą savo baze, tampa akivaizdu, kad „Mass Effect 2“ buvo didelė įtaka žaidimo struktūrai. Rook turi suburti komandą, kad nugalėtų dievus, o tai veda prie charakteriais paremtų siužetų tinklo. „BioWare“ stiprybė visada buvo veikėjai, ir nors Rook kompanionai vargu ar prilygs Garrusui ar Morrigan, jie vis tiek sugeba sužavėti.

Pagrindinės siužeto kulminacijoje jaučiame stiprų ryšį su Rook ir jo komanda – jei tai ne „BioWare“ atsigavimas, tai kas tada? Vis dėlto rašymas kartais pernelyg „ mielas“ – trūksta to sąmojo ir gilumo, kurį turi „Baldur’s Gate 3“ ar „The Witcher 3“. Dialoguose per dažnai skamba „Marvel“ stiliaus juokeliai, bet scenarijus sugeba sujaudinti, kai to reikia. Sprendimai, lemiantys istorijos eigą, priverčia sulaikyti kvapą – tai tikrai įtraukiantis RPG.

Tačiau tokių reikšmingų pasirinkimų nėra daug. Dažniausiai dialogų parinktys tik keičia Rook reakciją, o ne situaciją. Nors tai padeda formuoti herojaus asmenybę, kartais norisi gilesnių ir poveikį turinčių sąveikų.

„The Veilguard“ neišsižada savo „Dragon Age“ DNR. Svarbiausi sprendimai priimami žaidimo pradžioje – pasirenkant Rook rasę, kilmę ir klasę. Šie pasirinkimai atsispindi visoje istorijoje, keisdami dialogus ir santykius su komandos nariais bei pasaulio frakcijomis.

Struktūriškai žaidimas vyksta keliose atskirose lokacijose, pasiekiamose per magiškus Eluvian veidrodžius. Jūsų bazė – Švyturys – yra šio tinklo centras. Kai kurios vietos skirtos vienkartinėms misijoms, kuriose „BioWare“ demonstruoja meistriškumą kurdami įspūdingus mūšius ir kvapą gniaužiančius vaizdus. Čia žaidimas šviečia ryškiausiai.

Tačiau 2024-aisiais AAA žaidimai negali būti tik linijiniai. „The Veilguard“ nėra atviro pasaulio, bet turi dideles, vientisas erdves su šalutinėmis misijomis ir perkrautomis ikonėlėmis žemėlapyje – tai primena „God of War“ (2018) stilių. Šios zonos nėra tokios perpildytos kaip „Inquisition“, bet kartais atrodo, kad žaidimas būtų stipresnis be šio „riebalo“, jei liktų tik kruopščiai suplanuotos misijos.

Kova dabar yra grynai veiksmo RPG stiliaus, su sustabdomu komandų meniu – tarsi „Mass Effect“ su kardais ir magija. Yra net „detonacijos“ – įgūdžių kombinacijos, sukeliančios grandinines reakcijas. Iš pradžių kova gali pasirodyti nepatogi, bet po kelių valandų ji tampa tikru malonumu. „Dragon Age“ perėjimas prie veiksmo buvo neišvengiamas, ir „BioWare“ sukūrė kažką, kas veikia puikiai.

Kovos išlieka strateginės – reikia rinktis taikinius ir taupyti gebėjimus. Įvairūs veikėjų talentų medžiai prideda gylio, tačiau dideli mūšiai kartais tampa chaotiški dėl perteklinės vizualinės informacijos.

Žaidimo nustatymai leidžia pritaikyti viską – nuo sąsajos iki kovos sudėtingumo. PS5 versija veikia sklandžiai 60 FPS, o vaizdai – nuo Fade griuvėsių iki Arlathan miškų – yra stulbinantys. Vis dėlto senoji, kruvina estetika beveik išnykusi.

Išvada

„Dragon Age: The Veilguard“ nėra „BioWare“ sugrįžimas į pačią viršūnę, bet tai stipriausias ir emociškai įtraukiantis RPG nuo „Mass Effect 3“. Veiksmo kova yra žingsnis į priekį, o istorija sužiba ten, kur svarbu. Tai gražus ir įtraukiantis nuotykis su simpatiškais herojais ir gudriais piktadariais.

„The Veilguard“ yra stiprus „BioWare“ sugrįžimas – ne tobulas, bet emociškai įtraukiantis ir vizualiai įspūdingas RPG, vertas „Dragon Age“ vardo.