Funko Fusion (PS5) – Blankus ir mįslingas nostalgijos jaukas be LEGO žavesio

Mes tikėjomės, kad „Funko Fusion“ galėjo būti smagus – gal net netikėtas perlas. Deja, „Funko Fusion“ nėra nei vienas, nei kitas. Panašiai kaip figurėlės, kuriomis paremtas šis žaidimas, jis atrodo be sielos ir prastai atspindi popkultūrą, kurią bando reprezentuoti.

Pagrindinis palyginimo objektas su „Funko Fusion“ yra praeities LEGO žaidimai, tik vietoj „Žvaigždžių karų“ ar „Hario Poterio“ čia sutinkame „Hot Fuzz“, Johno Carpenterio „The Thing“ ir „Atgal į ateitį“. Nors žaidimas tiksliai seka šių klasikų siužetus, jam trūksta vizualinių pokštų ir žavesio, kurie LEGO žaidimus darė išskirtinius. Dalis to gali būti siejama su pačių „Funko Pop“ figurėlių blankia išvaizda, tačiau tai vis tiek verta paminėti.

Pats žaidimas primena pigią LEGO žaidimų kopiją: keliaujate per penkis lygius kiekviename centre, sprendžiate galvosūkius ir kovojate su priešais naudodami turimas mechanikas, o vėliau galite grįžti su kitais veikėjais, turinčiais skirtingas galias, kad atrakintumėte naujus dalykus. Kiekviename etape yra paslėptos karūnos, veikiančios kaip „Minikitai“, kurios atrakina papildomus veikėjus. Nors žaidimas paprastas, jis taip pat neįtikėtinai neaiškus dėl tam tikrų galvosūkių ar momento, kada reikia atsivesti veikėją iš kito pasaulio, kad su kuo nors sąveikautumėte.

Žaidime yra septyni skirtingi pasauliai, kiekvienas vedantis per filmo ar serialo siužetą, o šiuose pasauliuose slypi „Cameo“ lygiai – paslėpti vienkartiniai etapai. Kiekvienas pasaulis susideda iš maždaug tų pačių pasikartojančių užduočių, kol galiausiai susiduriate su bosu, kurį įveikti reikia iškviesti milžinišką „Funko“ ir šaudyti į jį iš tolo.

Kova atrodo nepatogi; žaidimas pilnas klaidų ir staigių scenų perėjimų. Galų gale kyla klausimas: „Kam skirtas šis žaidimas?“ Vaikai nesidomi „Battlestar Galactica“ ar „The Thing“, o suaugusieji nemėgs nuobodaus, pernelyg supaprastinto žaidimo ciklo.

funko fusion (ps5)

funko fusion (ps5)

Papildymas:

Žaidimas bando sujungti įvairias franšizes į vieną visumą, tačiau tai daro be didelio įkvėpimo. Pavyzdžiui, nors „Mega Man“ pasirodymas naujame kontekste gali pradžiuginti gerbėjus, jo integracija atrodo labiau kaip desperatiškas bandymas pritraukti dėmesį, o ne organiškas žaidimo elementas. Be to, techninės problemos, tokios kaip stringantys kadrai ar dingstantys objektai, dar labiau gadina patirtį, ypač ant PS5, kur tikėtasi sklandesnio veikimo.