Monster Hunter Wilds apžvalga (PS5)

Medžioklės evoliucija su keliais akmenukais bate

„Monster Hunter World: Iceborne“ pristatė „Guiding Lands“ – dinamišką, beveik smėlio dėžės tipo žemėlapį, kuriame monstrai ateidavo ir išeidavo, o žaidėjai tyrinėjo atviresnes aplinkas. „Monster Hunter Wilds“ galima pavadinti „Guiding Lands“ idėjos išplėtojimu per visą žaidimą. Dėl to serija pasuka šiek tiek laisvesne kryptimi – užduotys gali būti pradedamos bet kada, o kiekviena tyrinėjama ekosistema jaučiasi gyva ir iki smulkmenų apgalvota.

Tačiau „Wilds“ taip pat renkasi struktūrizuotą, istorija paremtą kampaniją, ir tik pasibaigus titrams pajuntate, kad žaidimas pagaliau paleidžia jus iš savo geranoriško, bet stebėtinai griežto pavadėlio. Sakome iškart: kai kuriems žaidėjams toks požiūris nepatiks. 20 valandų trunkanti narrativa gali pasirodyti per daug vedanti už rankos – tarp cutscenų, dialogų ir mokomųjų misijų. Jei jau pažįstate „Monster Hunter“, kai kurie dalykai bus tikras vargas, o tai dar nekalbant apie nevienodą siužeto kokybę.

monster hunter wilds 2

monster hunter wilds 1

monster hunter wilds

monster hunter wilds 5

„Capcom“ stengėsi, kad šis žaidimas turėtų reikšmę per personažus ir siužetą, bet banalus rašymas ir paviršutiniški charakteriai stabdo istoriją nuo pradžios iki pabaigos. Paprastai tariant, narrativa nėra priežastis, dėl kurios turėtumėte žaisti „Wilds“ (bet dauguma tai ir taip numanėte).

Vis dėlto nenorime visiškai užkasti kūrėjų pastangų. Reikia pagirti, kad „Capcom“ sukūrė bene prieinamiausią „Monster Hunter“ patirtį iki šiol. Nors linijinė kampanija kai kuriems gali vilktis, kiti įvertins jos norą sistemas ir mechanikas pristatyti palaipsniui.

Kai kurios siužeto detalės yra gana įdomios, ypač kai gilinamasi į žaidimo genčių istorijas ir kultūras. Be to, tikrosios cut scenos – pilnai sugeneruoti kinematografiniai intarpai – dažniausiai būna puikios, pasižyminčios aukščiausios klasės animacija ir režisūra. Beveik kiekvienas monstras gauna dramatišką pristatymą, kuris puikiai paruošia sceną artėjančiam mūšiui.

Mums patinka ir tai, kaip elgiamasi su jūsų sukurtu medžiotoju. „Wilds“, kaip sufleruoja pavadinimas, vyksta plačiai nepaliestame regione, vadinamame Uždraustosiomis Žemėmis, o jūsų medžiotojas tampa vienu pagrindinių ekspedicijos problemų sprendėjų. Jūsų pilnai įgarsintas protagonistas gauna daug ekrano laiko, susiduriant su, atrodytų, neįveikiamomis grėsmėmis ir neįmanomomis situacijomis. Žaidimas puikiai leidžia pasijusti herojumi – vienu iš nedaugelio komandos narių, turinčių įgūdžių ir patirties nugalėti dešimt kartų už jus didesnius padarus.

Taigi „Wilds“ istorija nėra visiškai prasta, bet ji atsiduria keblioje padėtyje, kur „Capcom“ akivaizdžiai investavo daug resursų, tačiau retai kada prikausto jūsų dėmesį, išskyrus tas nuostabias cutscenas.

monster hunter wilds 6

monster hunter wilds 4

monster hunter wilds 10

monster hunter wilds 9

Laimei, kampanijoje yra daugybė įtraukiančių mūšių, kurios skatina judėti pirmyn. Ir, ačiū dievui, šį kartą nėra jokių trikdžių – tokių kaip nuobodūs „Zora Magdaros“ mūšiai „World“ ar išpūstos „Rampage“ užduotys „Rise“ – kurie atitrauktų nuo grynos monstrų medžioklės meistriškumo.

Gameplay visada buvo karalius šioje franšizėje, ir „Wilds“ niekuo nesiskiria. „Capcom“ galėjo sukurti vieną geriausių PS5 istorijų, bet vis tiek tai būtų žvėrių daužymas ir monstrų triuškinimas, kas verčia sugrįžti dar ir dar.

Drįstame teigti, kad tai yra „Monster Hunter“ veiksmo viršūnė. Iš esmės „Wilds“ laikosi dešimtmečius trunkančio serijos plano – stoti akis į akį su milžiniškais priešais ir juos sutramdyti su neįtikėtinai dideliais ginklais.

Kova išlieka traški taip, kaip jokia kita serija nesugebėjo atkartoti. Nenori skambėti psichotiškai, bet smūgiuoti, pjaustyti ir kapoti įvairiausius milžiniškus priešus yra amžinai patenkinama – niekas neprilygsta „Monster Hunter“, kai reikia užsipulti didelius driežus.

Ir būtent tai išskiria „Wilds“: pagreitis. Kovos srautas dabar remiasi nauja „žaizdų“ sistema, kai monstrai gauna matomas traumas ten, kur žaidėjas (-ai) nuolat atakuoja. Tolimesni smūgiai daro papildomą žalą, o žaizdos gali būti „sunaikintos“, kad tikrai spaustumėte savo peraugusius priešus.

Sunaikinus žaizdą ne tik padaroma didžiulė žala, bet dažnai parbloškiamas jūsų priešas, pakeičiant mūšio eigą jūsų naudai. Ši sistema suteikia „Wilds“ veiksmui agresyvų pranašumą, geriau apdovanojant žaidėjus, kurie pasirenka tinkamą momentą smogti.

„Wilds“ vis dar reikalauja pažinti priešo atakos modelius ir įvaldyti pasirinktą ginklo tipą, bet žaizdos atneša dar didesnį pasitenkinimą; dabar yra aiškus kulminacijos taškas, kai kantriai kapojate savo priešą, žinodami, kad gerai suplanuotos žaizdos netrukus atneš rimtą „viskas arba nieko“ žalą.

Tam tikra prasme tai irgi laimėjimas prieinamumo srityje. Ne tai, kad žaizdos palengvina kovą, bet jos suteikia efektyvų kelią didelei žalai net ir mažiau patyrusiems žaidėjams – o tai gali būti lemiamas skirtumas tiems, kuriems galbūt nepatiko ankstesnių žaidimų metodiškesnis požiūris.

Kalbant apie prieinamumą, verta paminėti, kad „Wilds“ jaučiasi natūraliau naršomas nei jo pirmtakai. Svarbiausia, kad centrinės zonos dabar egzistuoja didesnėse žaidimo aplinkose – tarp jų keliaujate kaip norite, nereikia rinktis užduoties ar prisijungti prie vykstančio tyrimo.

„Wilds“ struktūra labiau primena atviro pasaulio nuotykį, kur tiesiog pasirenkate kryptį ar žemėlapio žymeklį – ir padeda tai, kad įvairios aplinkos jaučiasi tokios turtingos. Aiškumo dėlei, tai nėra visiškai atviras pasaulis; „Wilds“ suskirstytas į kelias dideles zonas, bet kiekviena iš jų yra įspūdingai dinamiška ir gerai įgyvendinta.

Žaidimas sužiba, kai esate lauke, laisvas nuo pagrindinės istorijos pančių. Keliaujate tarp stovyklų, renkate išteklius ir gaminate skanius patiekalus, kad išlaikytumėte savo statistikos stiprinimą tarp mūšių. Tuo metu diena virsta naktimi, o puiki žaidimo oro sistema lemia, kokie monstrai klajoja žemėse. Geriausiu atveju „Wilds“ suteikia tikro spontaniško nuotykio jausmą.

Be to, greitas keliavimas – pasirenkant žinomą vietą žemėlapyje – užtrunka akimirką dėl PS5 greito įkėlimo. „Wilds“ turi sklandumą, kurio „Monster Hunter“ anksčiau neturėjo, ir tai taikoma patiems medžiojimams, kuriuos dabar galite pradėti dinamiškai, tiesiog užpuolę pasirinktą padarą.

Panašiai ir kooperacinės sesijos paleidimas tapo lengvesnis nei bet kada – jau buvo laikas. Priklausomai nuo nustatymų, galite pakviesti bet ką į bet kokią jūsų pradėtą medžioklę – dinamišką ar ne – ir bet kada peržiūrėti vykstančias užduotis, kalbėdami su Alma, jūsų nuolatine palydove. Nereikia grįžti į centrą ir ieškoti specialaus kooperacinio užduočių stendo.

Patikėkite ar ne, nebereikia gaišti laiko su kambario kodais. Dabar meniu yra tiesiog „Pakviesti“ parinktis – beprotiška idėja, žinome – o paleidę žaidimą galite pasirinkti, ar pradėti viešą, privačią ar vieno žaidėjo sesiją. Prireikė apie 20 leidimų, kad „Capcom“ tai sutvarkytų, bet „Wilds“ pagaliau jaučiasi kaip žaidimas su modernia internetine funkcionalumu.

AI valdomi „Pagalbiniai Medžiotojai“ taip pat prieinami – tai sveikintinas paveldėjimas iš „Rise“ – leidžiantis net mažiausiai bendraujantiems žudikams susivienyti sudėtingesniems susidūrimams. Ir, žinoma, turite savo patikimą Palico partnerį. Jūsų kačių sąjungininkas šį kartą gali naudoti įvairius įrankius, o jų pagalba gali būti tikras palaiminimas tiek naujokams, tiek veteranams.

Tačiau net su „Wilds“ patogumais „Monster Hunter“ išlieka sudėtingas kūrinys. Senosios žinios vis dar labai svarbios mokantis šio naujojo leidimo subtilybių; painūs valdymo būdai, nepatogus inventoriaus tvarkymas ir giliai paslėpti meniu yra elementai, kurie neišvengiamai erzins naujokus.

Gaila, kad „Capcom“ niekada iki galo nesugebėjo supaprastinti šių komponentų, bet tam tikra prasme būtent jie leidžia „Monster Hunter“ išlaikyti savo mechaninį gylį. Kaip įprasta, „Wilds“ turi puikiai priklausomybę sukeliantį mokymosi kreivę, ir kai peržengiate pradinį barjerą, tai žaidimas, kuris gali niekada nenustoti duoti.

Mažiau atleistina yra žaidimo veikimas. Siūlomi trys grafikos režimai, prioritetizuojantys vaizdus, kadrų dažnį arba abiejų derinį – ir nė vienas iš jų nėra arti tobulumo. Rekomenduotume skirtąjį veikimo režimą, nes jis artimiausias stabiliam 60 kadrų per sekundę greičiui, bet kartais „Wilds“ atrodo gana neryškiai.

Tuo tarpu raiškos režimas riboja viską iki nepageidaujamų 30 kadrų per sekundę, bet vaizdas pastebimai aštresnis. O „balansuotas“ režimas gali būti vertas dėmesio, jei galite pakęsti kintantį kadrų dažnį mainais už geresnę vaizdo kokybę.

„Capcom“ sugebėjo smarkiai patobulinti grafiką ir veikimą nuo beta testų – ačiū dievui – bet vėlgi, nė vienas iš šių pasirinkimų nėra tai, ką pavadintume idealiu.

Bet ei, „Wilds“ iš pradžių ir taip neatrodo per karštai. Nors meno kryptis yra tikrai išskirtinė – aplinkos, personažų, monstrų ir įrangos dizaino srityse – žaidimą kamuoja šokiruojančiai žemos kokybės tekstūros. Tiesa, tai nelabai trukdo, kai esate mūšio įkarštyje ar šuoliuojate per zoną ant savo ropliško žirgo, bet stabtelėkite pasižiūrėti į mažesnių NPC drabužius ar artimiausią uolą, ir prisiektumėte, kad žaidžiate senojo PS2 leidimo perkėlimą. Šiurkštu.

monster hunter wilds 8

monster hunter wilds 3

Išvada

Nedaug žaidimų gali prilygti „Monster Hunter“ pasitenkinimui – o „Monster Hunter Wilds“ gali būti pats patenkinamiausias serijos leidimas iki šiol. „Capcom“ patobulino milžiniškų priešų nugalėjimo meną, sukurdama vieną labiausiai apdovanojančių šios kartos žaidimų. Nors bendrą paketą stabdo stringanti istorijos kampanija ir abejotinas veikimas, „Wilds“ iš esmės yra puikus veiksmo RPG ir vertas „World“ įpėdinis.