Slitterhead apžvalga (PS5)

„Slitterhead“, režisuotas „Japan Studio“ veterano Keiichiro Toyama, atrodo kaip dvasinis „Siren“, „Gravity Rush“ ir „Soul Sacrifice“ įpėdinis vienu metu. Šis išradingas ir neįprastas išgyvenimo siaubo žaidimas toli gražu nėra tobulas – vizualai nenuoseklūs, pasitaiko pasikartojimų, o kai kurios žaidimo sistemos neišbaigtos. Vis dėlto, jei pasiilgote keistų „PlayStation“ pirmosios šalies kūrinių, tai artimiausia, ką rasite.

slitterhead 1

slitterhead 3

Istorija ir pasaulis

Įsikūnijate į paslaptingą, visagalį spiritą Hyoki, galintį užvaldyti žmones ir perimti jų kūnus. Liga niokoja išgalvotą 1980-ųjų Honkongą, paversdama gyventojus titulinius „Slitterhead“ monstrus. Žinote tik tiek, kad norite juos sunaikinti, tad pradedate šokinėti tarp kūnų, rinkdami informaciją apie grėsmę ir ją neutralizuodami.

Istorija rutuliojasi per kelias dienas nedidelėse, smėlio dėžės tipo aplinkose. Progresuodami dažnai grįžtate į tas pačias vietas skirtingu metu. Galite laisvai užvaldyti daugumą sutiktų žmonių, o tai susiję su judėjimu – pvz., norėdami pasiekti stogą, galite perimti žmogų, stovintį balkone, ir kopti aukštyn.

Sistema primena „Gravity Rush“, nors nėra identiška. Galite šokti nuo pastatų, palikdami kūną prieš pat jam trenkantis į žemę, ir persikelti į kitą nieko neįtariantį žmogų, tęsdami kelionę. Kai kurios persekiojimo sekos, nors ir negrabiai įgyvendintos, idėja įdomios – greitai šokinėjate tarp žmonių, vydamiesi taikinį. Yra ir privaloma slapstymosi sistema, kur kūnų keitimas padeda išvengti aptikimo.

Tačiau mechanika ribojama dirbtinai. Hyoki judėjimas apribotas, tad negalite laisvai sklandyti ieškodami naujų kūnų. Durys ir kitos konstrukcijos dažnai blokuoja kelią, todėl misijose tenka ieškoti atvirų langų. Suprantame, kad ribojimai reikalingi sunkumui, bet kartais atrodo, kad taisyklės lankstomos pagal žaidimo poreikius.

Tas pats galioja, kai bandote užvaldyti akivaizdžiai patogų žmogų, bet jis nepasiekiamas. Žaidimas dažnai verčia žaisti taip, kaip suplanuota, palikdamas mažai vietos eksperimentams ar kūrybiškam problemų sprendimui.

slitterhead

slitterhead 2

Kovos ir mechanikos

Gaila, nes kovoje žaidimas skatina ieškoti savų strategijų. Istorijoje sutiksite „Rarities“ – žmones, stipriai rezonuojančius su Hyoki. Skirtingai nei kiti, jie turi unikalius įgūdžius ir ginklus bei gali būti nuolat pridedami prie jūsų komandos. Pavyzdžiui, Tri, namų tvarkytoja, naudoja peiliuotus orkaitės pirštines, o Alex, gydytojas, – milžinišką švirkštą.

Paprastai į misiją galite pasiimti du „Rarities“. Kai kur reikia konkretaus veikėjo dėl siužeto, bet dažniausiai galite laisvai derinti. Tai atveria eksperimentų galimybes – trapūs puolėjai, kaip benamis alkoholikas Edo, gali būti derinami su gydytojais, kaip parduotuvės darbuotoja Julee. Kiekvienas veikėjas tobulinamas atskirai ir turi unikalių talentų.

Kovos negrabios, bet protingai išnaudoja užvaldymo mechaniką. Aplinkoje gausu žmonių-„mėsa“, kuriuos galite užvaldyti, nukreipdami dėmesį nuo „Rarities“, ir grįžti atakuoti. Kiekvienas kūno keitimas suteikia puolimo bonusą ir leidžia užimti geresnes pozicijas. Kraujas nuo žemės atkuria sveikatą.

Mechanikų daug, o informacija kartais paslėpta mokomuosiuose meniu. Visgi kovos sistema unikali – nieko panašaus nesate žaidę. Vienas veikėjas gali sukurti kraujo sūkurį, pritraukiantį priešus; tada užvaldote paprastą žmogų, paruošiate jį sprogimui, įbėgate į sūkurį ir persikeliate į kitą kūną prieš detonaciją.

Yra kontrų sistema – dešiniuoju analogu atremiate smūgius, pridėdama gylio kovai vienas prieš vieną. Animacijos ir smūgiai nėra tvirti, tad tai ne puikus veiksmo žaidimas, bet komandos formavimas ir kūnų keitimas daro jį išradingu. Standartiniu sunkumu žaidimas sudėtingas, tad teks išnaudoti visas galimybes.

Didžiausia kritika – pasikartojimai. Kai kuriuos lygius teks žaisti iš naujo, ieškant „Rarities“, reikalingų siužetui, o ilgi persekiojimai greitai nusibosta.

Vizualai ir garsas

Tai mažo biudžeto žaidimas – istorija plėtojama vizualinio romano elementais, o žmonių modeliai prasti. Tačiau meno kryptis išskirtinė, remiasi realiais objektais, kaip Honkongo „Monster Building“, paversdama juos kraupios architektūros žvaigždėmis. Aplinka lenkia veikėjų dizainą. Garso takelis, sukurtas nemaraus Akira Yamaoka, – šedevras.

Išvada

Kartais erzina, bet drąsiai išradingas „Slitterhead“ – būtinas žaidimas, jei ieškote originalaus išgyvenimo siaubo. Kaip „Siren“, „Gravity Rush“ ir „Soul Sacrifice“ dvasinis įpėdinis, šis pasakojimas apie kūnus keičiantį spiritą, naudojantį žmones kovai su „Slitterhead“ monstrais, yra žavus, nors kartais neišbaigtas „Bokeh Game Studios“ debiutas. Pasikartojimai ir rafinuotumo trūkumas jį šiek tiek numuša, bet vargu ar rasite išradingesnį šių metų žaidimą.