Split Fiction apžvalga (PS5)

„Split Fiction“, kaip ir ankstesni „Hazelight Studios“ kūriniai, yra žaidžiamas tik vietiniu arba internetiniu kooperatyvu. Šį kartą „Push Square“ apžvalga pateikiama kaip dviejų žaidėjų dialogas – tradicija, atspindinti bendradarbiavimo dvasią. Asistentas redaktorius Stephenas Tailby žaidė kartu su vaizdo prodiuseriu Aaronu Bayne’u. Mėgaukitės jųdviejų mintimis šioje bendroje apžvalgoje!

Stephenas: Taigi, kaip ir ankstesniuose „Hazelight“ žaidimuose, „Split Fiction“ yra veiksmo nuotykis, stipriai orientuotas į dviejų žaidėjų kooperatyvą. Juokinga, bet šioje nišoje studija beveik neturi konkurentų. Niekas kitas nekuria panašių žaidimų, ir nors galėtum pagalvoti, kad tai leidžia komandai atsipalaiduoti, yra priešingai – kiekvienas naujas žaidimas pranoksta ankstesnį, o „Split Fiction“ tai akivaizdžiai įrodo.

Aaronas: Tikrai taip. Jaučiasi, kad „Hazelight“ su kiekvienu žaidimu tobulėja, o „Split Fiction“ premise tai ypač pastebima. Čia turime dvi rašytojas, kurios patenka į savo žanrų – mokslinės fantastikos ir fantastikos – simuliaciją.

Stephenas: Protagonistės Mio ir Zoe į šią didelės leidybos kompanijos aukštųjų technologijų mašiną patenka dėl skirtingų priežasčių, bet nelaimingas atsitikimas sujungia jas simuliacijoje. Tai pašėlusi idėja, bet ji sukuria puikų pagrindą beprotiškai įvairiam nuotykiui. Kaip sakei, gauname mokslinės fantastikos ir fantastikos pasaulių derinį, tyrinėdami kiekvienos veikėjos istorijas, o įvairovė prasideda nuo pat pradžių.

Aaronas: „Hazelight“ nelaukia ir iškart meta mus į veiksmą. Kartais atrodo kiek skubota, bet, manau, komanda nenorėjo apkrauti žaidėjų techninėmis detalėmis. Kam rūpi, kaip mašina simuliuoja istorijas? Ji tiesiog tai daro. Ir tuoj pat gauname tai, ką „Hazelight“ moka geriausiai – įvairias kooperatyvines mechanikas.

Stephenas: Taip, žaidimas greitai perduoda valdymą žaidėjams, o kai tai įvyksta, pajunti, koks paprastas, bet ištobulintas yra veiksmas. Mio ir Zoe pagrindiniai judesiai – dvigubas šuolis, sprintas ir kabinimasis – veikia sklandžiai ir reaguoja puikiai. Judėjimas per aplinkas yra greitas ir malonus. Bet tai, kas daro šį žaidimą išskirtiniu, yra dažni pokyčiai – tai tikrai įspūdinga, ar ne?

split fiction (ps5)

split fiction (ps5)

split fiction (ps5)

split fiction (ps5)

Aaronas: Be abejo! Vienas didžiausių „It Takes Two“ trūkumų man buvo tempas. Ten mechanikos užsibūdavo kiek per ilgai, ir žaidimas atrodė ilgesnis nei turėtų. „Split Fiction“, nors trunka panašiai (12–13 valandų), jaučiasi taip, lyg praskristume per jį. Kaip jis žongliruoja žanrais ir mechanikomis – rimtai įspūdinga. Mes nuolat kartojome: „tai galėtų būti atskiras žaidimas“, bet niekas neužsilaiko per ilgai. Primena „Astro Bot“ tuo aspektu.

Stephenas: Suprantu, ką turi omenyje. Dauguma žaidimo remiasi tuo pagrindiniu judesių rinkiniu, bet jis beveik visada kažkaip papildomas, o kartais visiškai pakeičiamas į kažką naujo. Vieną minutę valdai šarvuotą laivą – vienas žaidėjas pilotuoja, kitas šaudo – kitą bėgi nuo piktų trolių viduramžių mieste, apsėstame citrinų. Kaip sakei, įvairovė palaiko tempą, ir mums nė karto nebuvo nuobodu.

Dar įspūdingiau už pačią įvairovę yra tai, kad viskas atlikta nuosekliai aukštu lygiu. Nėra mechanikos, galvosūkio ar scenos, kuri atrodytų atmestinai – viskas smagu ir išblizginta nuo pradžios iki pabaigos.

Aaronas: Mano mėgstamiausia dalis buvo kelionė per mokslinės fantastikos pasaulį su reaktyvinėmis kuprinėmis. Per kelias stadijas trunkantį boso mūšį perspektyva nuolat keitėsi: iš 2D šoninio slinkimo į bėgimą link kameros kaip „Crash Bandicoot“, o paskui atsivėrė 3D aplinka su laisvu skraidymu. Tuo metu boso atakos keitėsi, muzika sproginėjo, o atsivėrus erdvei matėme „Alita: Battle Angel“ įkvėptus dizaino elementus. Kiekviename „Split Fiction“ lygyje tiek daug visko, o dar yra „Side Stories“, kurios mus nustebino, ar ne?

Stephenas: Tikrai taip. „Side Stories“ yra visiškai neprivalomos zonos, bet po pirmų kelių supratome, kad jas verta aplankyti. Tai trumpesni etapai, pateikti kaip veikėjų atmestos istorijų idėjos, ir čia „Split Fiction“ tampa eksperimentiniu ir keistu – gerąja prasme. Kiekvienas siūlo kažką unikalaus, suteikdamas pertrauką nuo pagrindinio lygio, ir, nieko neišduodamas, pristato įsimintiniausias žaidimo akimirkas.

Aaronas: Manau, „Side Stories“ yra tai, kur žaidimo premisa man tikrai susiklijavo. Naratyvo požiūriu, kiekvienas etapas – ar pagrindinis lygis, ar „Side Story“ – yra Mio ar Zoe kažkada parašyta istorija. Tai davė žaidimui aiškių priežasčių keisti mechanikas ir vietoves, bet kartu leido gilintis į veikėjas, parodyti, kokios jos buvo, kai rašė tas istorijas. Kartais tai daroma juokingai, kaip žaidžiant stebuklingu bezdančiu kiauliu, o kartais atveria autentišką žvilgsnį į jų praeitį.

Stephenas: Taip, kaip sakei anksčiau, premisa kiek pašėlusi, bet ji atveria duris didelei žaidimo įvairovei su logišku kontekstu. Mio ir Zoe yra labai skirtingos, pradeda kaip nepažįstamosios, bet per žaidimą tampa artimomis draugėmis. Tai atrodo natūralu ir gerai išpildyta, net jei kai kurie siužeto posūkiai nuspėjami. Vis dėlto istorija puikiai tarnauja patirčiai dėl tavo minėtų priežasčių ir turbūt yra stipriausia „Hazelight“ sukurta siužetinė linija.

Aaronas: Teisingai, kai kurie siužeto momentai buvo matomi iš tolo, bet tai nesumažino jų poveikio. Piktadarys gal kiek vienaplaniškas, o jo planas skylėtas, jei per daug galvoji, bet tai nebuvo esminis dalykas. Mio ir Zoe yra „Split Fiction“ priešakyje, ir galiausiai jas abi tikrai pamėgau. Jų santykių raida daug natūralesnė nei Cody ir May „It Takes Two“.

Noriu trumpam pakalbėti apie veikimą, kuris, turiu pasakyti, buvo įspūdingai sklandus.

Stephenas: Tikrai taip. Žaidžiau su standartiniu PS5, ir veikimas buvo beveik tobulas – stabilūs 60 kadrų per sekundę. Verta paminėti, kad žaidėme visiškai internetu, ir nebuvo jokio uždelsimo – galėjome atlikti sinchroninius šuolius ir kitus veiksmus be jokio trikdžio. Vizualiai žaidimas taip pat puikus, ypač kai kurios matomos panoramos. Čia jaučiasi aukštas poliravimo lygis, aiškiai pranokstantis ankstesnius „Hazelight“ darbus.

Aaronas: Taip, žaidimas atrodo fantastiškai. Yra keletas momentų, kai tiesiog stabteli ir grožiesi. Žaidžiau su PS5 Pro, ir taip pat neturėjau jokių problemų su veikimu ar ryšiu. „Split Fiction“ turėtų būti PS5 Pro patobulintas, bet prieš paleidimą nebuvo grafikos režimų pasirinkimų, ir, kiek galėjome pastebėti, skirtumų tarp konsolių versijų nebuvo. Gal tai atsiras po paleidimo, bet tai, ką turime, jau atrodo puikiai ir veikia sklandžiai.

Stephenas: Kalbant apie pateikimą ir veikimą, turime paminėti žaidimo finalą. Paskutinis etapas yra neįtikėtinai įspūdingas – ne tik vizualiai, bet ir tuo, ką darote, bei viso to sklandumu. Tai tikrai kažkas, ko nesu matęs žaidime anksčiau; abu kvatojom kaip idiotai matydami, kas vyksta ekrane. Ne visi mėgsta „Hazelight“ padalinto ekrano efektą, bet ši seka turėtų nutildyti bet kokias abejones.

Aaronas: Finalas lengvai yra vienas geriausių lygių, kuriuos žaidžiau per ilgą laiką. Visa žaidimo išradingumas ir kūrybiškumas išsiveržia šiame finale, ir man tai tiesiog parodė, kiek smagu buvo žaisti. Beveik nenorėjau, kad tai baigtųsi.

Noriu trumpai paliesti „Split Fiction“ gameplay prieinamumą, palyginus su ankstesniais „Hazelight“ žaidimais. Tiek „A Way Out“, tiek „It Takes Two“ buvo puikūs žaidimai su ne žaidėjais. „It Takes Two“ žaidžiau su žmona, kuri vos paliečia valdiklį, bet žaisdamas „Split Fiction“ vis galvojau, kad jai tai būtų tikras iššūkis.

Stephenas: Tai tikrai ne pasivaikščiojimas parke. Yra sudėtingų sekų, reikalaujančių miklumo ir koordinacijos, ir tai smagus iššūkis įveikti, bet gal mažiau tinka atsitiktiniams žaidėjams. Vis dėlto prieinamumo nustatymuose yra apsauga – galite praleisti bet kurią žaidimo dalį, jei labai stringate, tad galite apeiti sudėtingesnes vietas, jei reikia.

Aaronas: Asmeniškai nemanau, kad tai blogai. Galų gale, žaidėjų bus daugiau nei ne žaidėjų, bet verta tai paminėti!

split fiction (ps5)

split fiction (ps5)

split fiction (ps5)

split fiction (ps5)

Išvada

„Split Fiction“ yra geriausias „Hazelight Studios“ žaidimas iki šiol ir išsiskiria kaip vienas labiausiai išpildytų bei smagių kooperatyvinių žaidimų PS5 platformoje. Jo neprilygstama įvairovė užtikrina, kad nuobodžiauti neteks, o visos mechanikos nuosekliai puikiai įgyvendintos. Galima rasti vieną ar du smulkius trūkumus, bet jie nublanksta, kai žaidimas nuolat stebina naujomis idėjomis ir beveik nesustoja. Tai dar kartą įrodo, kad Josefas Faresas ir jo komanda atrado tikrai ypatingą formulę, leidžiančią tyrinėti neįtikėtiną žaidimo įvairovę, kurią sustiprina unikali kooperatyvinė vizija.