„Until Dawn“ apžvalga (PS5)

Ballistic Moon perdirbinys „Until Dawn“ yra vienas sudėtingiausių šių metų apžvalgos uždavinių. Štai kodėl: Supermassive Games kultinis interaktyvus filmas vis dar išlieka vienu geriausių šio žanro pavyzdžių, kurį galite rasti bet kurioje konsolėje, ir mes labai rekomenduojame jį išbandyti. Tačiau PS4 versija yra vos devynerių metų senumo, ir nors šis naujos kartos perleidimas pasižymi stulbinamais grafikos patobulinimais, iš esmės tai ta pati patirtis – be jokių nuolaidų ar paskatų jau turintiems originalą. Dar blogiau, originali versija per PS5 atgalinį suderinamumą veikia 60 kadrų per sekundę (fps) greičiu, o naujoji leidimas taikosi į nestabilius 30 fps, kas atrodo kaip žingsnis atgal.

until dawn (ps5)

until dawn (ps5)

Pirmiausia – gerosios pusės: tai vis dar puikus žaidimas. Įkvėptas paauglių siaubo filmų, kino teatruose jis greičiausiai būtų pamirštamas (sėkmės būsimai ekranizacijai!), tačiau interaktyvumas jį daro įsimintiną ir unikalų. Jūs valdote grupę skirtingų, dažnai nemalonų paauglių, kurie visi dėl įvairių priežasčių erzina. Po to, kai pokštas atokioje miško trobelėje baigiasi tragiškai, veikėjai po metų susitinka žiemos laukinėje gamtoje, kad pagerbtų žuvusius draugus – ir, žinoma, pasilinksmina sniege. Viskas pakrypsta blogyn, kai prasideda žiaurios žmogžudystės, o gausybė klaidinančių užuominų išlaiko jus budrius.

until dawn (ps5)

until dawn (ps5)

Scenarijus ir aktorių vaidyba – nepriekaištingi, o žaidimas stebėtinai tinka socialinei patirčiai: draugai ir šeima norės išsakyti savo nuomonę, ką gelbėti, o ką paaukoti. Žaidimo tempas taip pat puikus: nuolatinis perspektyvų keitimas ir pamažu auganti įtampa įtraukia, kol galiausiai prasideda tikras chaosas. Apie aštuonias valandas trunkantis žaidimas prilygsta keturiems siaubo filmams, tačiau niekada neprailgsta – o pakartotinis žaidimas atveria skirtingas baigtis, kurios skatina išbandyti dar kartą.

until dawn (ps5)

until dawn (ps5)

Nors siužetas daugiausia seka tą pačią struktūrą kaip ir originalas, pradžia buvo pratęsta, suteikiant daugiau konteksto Hannah Washington pokštui, kuris baigiasi jos tragiška mirtimi ir lemia visus tolesnius įvykius. Palyginę su originalu, pastebėjome, kad naujoji pradžia mums labiau patinka – ypač dėl La Roux dainos „In for the Kill“, kuri puikiai tinka. Vis dėlto ne visi muzikiniai pakeitimai tokie vykę, ir tai šiek tiek nuvilia.

Kitas didelis pokytis, be vizualų, yra kamera, kuri dabar arčiau veikėjų. Nors kai kur išlieka originalios fiksuotos kameros kampai, kitur naudojama per petį matoma perspektyva, primenanti trečiojo asmens šaudykles, tokias kaip „Resident Evil 4“ ar „The Last of Us“. Mums šis pokytis nei šiltas, nei šaltas: jis atrodo modernesnis, bet valdymas vis dar lėtas ir gremėzdiškas, tad nesame tikri, ar tai reikšmingai pagerina žaidimą. Kita vertus, tai jo ir negadina, tad priimame kaip yra.

Grafiškai žaidimas – tikras šedevras. Veikdamas Unreal Engine 5 varikliu, veikėjų modeliai ir apšvietimas yra stulbinantys – net jei originali judesių fiksacija jaučiasi šiek tiek pasenusi. Ballistic Moon atliko nedidelius meninius pakeitimus: mėlynas originalo atspalvis pakeistas natūralesne spalvų gradacija, o pradinių scenų apšvietimas pakoreguotas, kad perteiktų lėtesnį perėjimą į naktį. Palyginus su originalu, visi veikėjai PS4 versijoje atrodo kaip porcelianinės lėlės – naujoji PS5 versija tikrai atrodo įspūdingai.

Tačiau tai turi kainą: originalas, nors ir nestabilus PS4 aparatinėje įrangoje, per PS5 atgalinį suderinamumą veikia sklandžiai su 60 fps, o perdirbinys vos išlaiko 30 fps. Tai nėra žaidimas, kuriam būtinas aukštas kadrų dažnis – jis juk filmškas – bet net ir su nauja grafika jaučiasi, kad sumažinti veikimą perpus yra žingsnis atgal. Problema dar labiau išryškėja dėl reguliarių kadrų kritimų žemiau 30 fps, o tai reiškia, kad žaidimas jaučiasi, lyg jam reikėtų PS5 Pro, kas niekada nebus gerai priimta.

Bent jau kiti PS5 specifiniai patobulinimai veikia geriau. DualSense valdiklio haptika puikiai integruota, pridėdama įtampos dramatiškoms akimirkoms, o adaptyvieji gaidukai perteikia dvejonę sunkių sprendimų metu – pasirinkimui tarp L2 ar R2 reikės fizinių pastangų, verčiančių įsipareigoti. Visos šios funkcijos gali būti įjungtos ar išjungtos nustatymuose, kartu su kitomis prieinamumo parinktimis, palengvinančiomis QTE (greitų veiksmų mygtukų paspaudimų) atlikimą. Kaip visada, malonu matyti Sony įsipareigojimą prieinamumui.

„Tačiau, išskyrus nedidelį vienos pabaigos pakeitimą, galimai ruošiantį dirvą tęsiniui, tai ta pati kampanija, kurią jau žaidėte. Ir tai apsunkina rekomendaciją: akivaizdu, kad daug darbo įdėta į grafikos atnaujinimą ir tam tikrus žaidimo elementų patobulinimus, bet nesame tikri, ar tai pateisina didesnį finansinį įsipareigojimą – ypač be atnaujinimo kelio. Tiesą sakant, nors mums asmeniškai daugelis patobulinimų patinka, nesame tikri, ar rekomenduotume šį perdirbinį vietoje originalo, atsižvelgiant į išlaidų skirtumą. Tai didelė problema.“

Išvada

„Until Dawn“ atneša šiuolaikinę klasiką į naująją kartą, o jo interaktyvi paauglių siaubo komedija vis dar puikiai laikosi. Su stipriai patobulinta grafika ir nedideliais žaidimo pakeitimais, tai išlieka labai rekomenduojamas žaidimas. Problema ta, kad jis kainuoja tris kartus daugiau nei devynerių metų senumo pirmtakas ir neturi atnaujinimo kelio. Nepaisant viso savo žiauraus žavesio, šį perdirbinį sunku parduoti – ypač kai jis veikia perpus lėčiau nei originalas, žaidžiamas per PS5 atgalinį suderinamumą.

„Until Dawn“ išlieka puikus interaktyvus siaubo žaidimas su įspūdinga grafika, tačiau nestabilus kadrų dažnis ir aukšta kaina be atnaujinimo kelio šiek tiek gadina bendrą įspūdį, ypač lyginant su pigesniu originalu.